Liaudies medicinoje parazitams šalinti tradiciškai naudojami karčiųjų, eterinių aliejų turinčių augalų deriniai (pvz., pelynas, bitkrėslė, gvazdikėliai) ir specialiai paruoštos valgomosios voveraitės. Šios priemonės dažniausiai derinamos taip, kad vienos veiktų suaugusius parazitus, kitos – jų lervas ir kiaušinėlius, o likusios skatintų tulžies išsiskyrimą bei žarnyno peristaltiką.

  1. Pagrindinės antiparazitinės žolelės ir grybai

Vaistiniai augalai

Kartusis kietis (pelynas) (Artemisia absinthium). Turi tujono ir absintino. Liaudies medicinoje vertinamas dėl stipraus kartumo, kuris paralyžiuoja suaugusius helmintus, skatina tulžies ir skrandžio sulčių išsiskyrimą. [1, 2]

Paprastoji bitkrėslė (Tanacetum vulgare). Žieduose esantis eterinis aliejus (tujonas) tradiciškai naudojamas prieš apvaliąsias kirmėles (askarides, spalines).

Kvapusis gvazdikėlis (Syzygium aromaticum). Dėl eugenolio naudojamas kaip priemonė, padedanti sunaikinti parazitų kiaušinėlius ir lervas, kurių neveikia kartumynai.

Paprastojo moliūgo sėklos (Cucurbita pepo). Sudėtyje esantis kukurbitinas paralyžiuoja kaspinuočius ir apvaliąsias kirmėles, todėl jos atsiskiria nuo žarnyno sienelių. Tai viena švelniausių tradicinių priemonių.

Graikinio riešutmedžio žali kevalai ir lapai (Juglans regia). Juglonas ir taninai tradiciškai naudojami kaip antiseptinė ir antiparazitinė priemonė.

Drebulės žievė (Populus tremula). Pavasarį lupama žievė liaudies medicinoje naudojama kaip kartusis nuoviras, ypač siejamas su kepenų ir tulžies latakų parazitų (pvz., opistorchų) varymu

Grybai

Valgomoji voveraitė (Cantharellus cibarius). Vienintelis plačiai liaudies medicinoje naudojamas antiparazitinis grybas. Joje yra chinomanozės – polisacharido, kuris tirpdo parazitų (ir jų kiaušinėlių) apvalkalus, blokuoja nervų impulsus. Svarbu: chinomanozė suyra esant aukštesnei nei 50–60 °C temperatūrai ir veikiama valgomosios druskos, todėl voveraitės naudojamos tik džiovintos žemoje temperatūroje (iki 40 °C) arba užpiltos spiritu.

Juodasis beržo grybas (čaga) (Inonotus obliquus). Nors tiesiogiai helmintų nenaikina, tradiciškai naudojamas kaip pagalbinė priemonė žarnyno gleivinei atkurti, uždegimui mažinti ir kepenų veiklai palaikyti valymo metu

  1. Klasikiniai liaudies medicinos receptai
  2. Klasikinis sausas mišinys („Troičatka“)

Tai vienas populiariausių tradicinių receptų, kuriame skirtingi komponentai papildo vienas kito veikimą. [1]

Sudėtis: 4 dalys džiovintų bitkrėslės žiedų, 1 dalis kartaus pelyno žolės, 2 dalys maltų gvazdikėlių (arba visų komponentų lygiomis dalimis švelnesniam variantui).

Paruošimas: Visos žaliavos sumalamos kavamale iki smulkių miltelių. Laikoma sandariame stikliniame inde tamsoje.

Vartojimas: Tradiciškai pradedama nuo mažų dozių (1 arbatinis šaukštelis be kaupo, maždaug 1,75 g) 30 minučių prieš valgį, užgeriant vandeniu arba sumaišius su šaukšteliu medaus. Pirmą dieną – 1 kartą, antrą – 2 kartus, nuo trečios iki septintos dienos – 3 kartus per dieną. Vėliau daroma pertrauka.

  1. Voveraičių tinktūra arba milteliai

Kadangi karštis naikina chinomanozę, voveraitės niekada neplikomos verdančiu vandeniu.

Milteliai: Džiovintos (iki 40 °C) voveraitės sumalamos į miltelius. Vartojama po 1 arbatinį šaukštelį 1–2 kartus per dieną prieš valgį, užgeriant šiltu vandeniu, 2–3 savaites.

Tinktūra: 2 valgomieji šaukštai susmulkintų šviežių (arba 3 arbatiniai šaukšteliai džiovintų) voveraičių užpilami 150 ml degtinės (40 %). Laikoma tamsioje, vėsioje vietoje 2 savaites, kasdien sukratant. Nekošiama. Vartojama po 1 arbatinį šaukštelį nakčiai (su nuosėdomis) 3–4 savaites.

  1. Moliūgų sėklų ir medaus košė

Švelnesnis receptas, dažnai rekomenduojamas tiems, kam netinka stiprūs kartumynai. [1]

Sudėtis: 300 g žalių (nekepintų) lukštentų moliūgų sėklų su žalia luobele, 50 ml vandens, 1 valgomasis šaukštas medaus.

Paruošimas: Sėklos sutrinamos grūstuvėje arba sumalamos, po truputį pilamas vanduo, kol gaunama košelė, įmaišomas medus.

Vartojimas: Suvalgoma ryte tuščiu skrandžiu per 1 valandą mažais šaukšteliais. Po 3 valandų išgeriama vidurius laisvinančios priemonės (pvz., ricinos aliejaus arba magnio sulfato tirpalo), kad paralyžiuoti parazitai pasišalintų.

Kontraindikacijos. Stiprūs antiparazitiniai augalai (pelynas, bitkrėslė, gvazdikėliai) griežtai draudžiami nėščiosioms (gali sukelti gimdos susitraukimus ir persileidimą), žindančioms moterims, mažiems vaikams, taip pat esant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei, ūmiam gastritui, tulžies pūslės akmenligei (dėl stipraus tulžies varymo poveikio gali pajudėti akmenys) bei sunkioms kepenų ar inkstų ligoms.

Drenažas ir detoksikacija. Žūstantys parazitai išskiria endotoksinus, todėl liaudies medicinoje kartu su antiparazitiniais kursais visada skiriami tulžį varantys augalai (pvz., kiaulpienės šaknys, šlamučiai, medetkos) ir skaidulos (linų sėmenys, gysločio luobelės), užtikrinantys reguliarų tuštinimąsi.

Mityba kurso metu. Tradiciškai rekomenduojama iš raciono pašalinti cukrų, baltus miltus ir saldžius pieno produktus, nes tai skatina parazitų ir grybelių (pvz., Candida) dauginimąsi